„Kad pakeistume pasaulį, reikia pakeisti žmogaus širdį. Žmonijos ateitis priklauso nuo mūsų, nuo mūsų atsivertimo, nuo mūsų asmeninio gyvenimo pakeitimo“ – kalbėjo jėzuitas egiptietis Henri Boulad, kurį sutiko Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ korespondentė.
„Įstatymų, politikos nepakanka: kol nepakeisime žmogiškos būtybės iš vidaus, nepasieksime nieko. Mano tikslas yra uždegti žmonių širdis. Žadinti pasitikėjimą gailestingumo pilnu Dievu, kuris visada pasilenkia virš žmonijos su savo meile. Mums reikia šventųjų ir pranašų. Pranašų, kurie būtų pajėgūs keisti visuomenę, kurie nieko nebijotų ir kurie turėtų tiesos drąsą. Turime rytojaus pasaulį kurti ant tiesos ir tiesa mus padarys laisvus. Kasdien vyksta gėrio ir blogio kova visuomenėje ir kiekviename iš mūsų, ji gali vykti mano šeimoje, mano tautoje, mano bažnyčioje. Galvoju apie Jėzų, kuris dvylikos metų stojo prieš savo šeimą sakydamas – „kas mano broliai? Kas mano motina? Tie, kurie vykdo Dievo valią“. Jau pranašai prieš Jėzų, ypač Ezekielis, Jeremijas, Amosas , kvietė širdies atsivertimui. O širdies keitimui reikia ugdymo visuose lygiuose: žmogiškame, dvasiniame, religiniame“ - sakė kunigas.
Nors artėja prie 90 metų amžiaus, šis vyras daro tai, ką darė visą gyvenimą – susitinka su gatvės vaikais, turinčiais priklausomybių, rūpinasi medicinos punktais, vaikų darželiais visame Egipte, dažnai mažuose ir neturtinguose kaimeliuose. Netrūksta ir jo knygų, straipsnių bei poezijos.
Bažnyčiai, - tvirtina jis, - reikia daugiau ir stipresnio įsipareigojimo keisti širdį, liudyti meilę ir atsidavimą Dievui, kuris pilnas gailestingumo.
Kitaip krikščionybė tampa tik apeigos, įsakymai ir moralė. Nepakanka atnaujinti apeigas ir tradicijas, reikia atnaujinti širdį, pakartoja jis, pabrėždamas, kad Bažnyčia yra pasauliui, o ne pasaulis Bažnyčiai. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, o ne vien institucija.
Esame didelių pokyčių eroje: socialinių, šeimyninių, religinių, politinių. Per daug tradicijos, be autentiško dvasinio žvilgsnio, gali nužudyti religiją; bet ir tradicijų atmetimas gali nužudyti religiją. Europa išmetė lauk visas tradicijas, kad naujai išrastų Bažnyčią, pasaulį, visuomenę, bet tai nelaimė: medis be šaknų yra silpnas, - mano jėzuitas.
Kalbėdamas apie krikščioniškas Bažnyčias Egipte, tarp kurių dominuoja koptai ortodoksai, t. Boulad mato pastangas suartėti, bet tai nėra lengva. Koptų ortodoksų popiežius Tawadros, pasak jo, yra pakankamai atviras, tačiau sutinka labai stiprų pasipriešinimą savo Bažnyčioje. Kita vertus, jaunuoliai nori vieningos – tai nereiškia, kad suvienodintos – Bažnyčios. Jie pavargę nuo teologinių ginčų, kurie neturi poveikio gyvenimui, kurie niekam neįdomūs. Tačiau galbūt islamo kontekstas paskatins Bažnyčią vienytis, ypač jaunąją kartą – vienytis meilėje artimui ir mažiau ginčytis apie dogmas.
Jėzuitas neslepia savo kritiško požiūrio į dabartinį islamą, kurį jis gerai pažįsta – iš gyvenimo islamiškoje valstybėje, draugų musulmonų bei studijų. „L’Osservatore Romano“ korespondentei jis priminė, kad Koranas susideda iš eilučių, parašytų Mekoje ir eilučių, parašytų Medinoje. Pirmosiose Mahometas yra atviras krikščionims ir žydams, kalba apie neprievartos principą, apie Dievo artumą ir susitaikymą. Vėliau, Medinoje, situacija pasikeičia: Mahometas tampa valstybiniu ir kariniu lyderiu, kuris kviečia karui, prievartai, kovai prieš krikščionis. IX ir X amžiaus musulmonai norėjo išspręsti šį prieštaravimą ir rezultatas žinomas: Medinos eilutės panaikina ar yra viršesnės už Mekos eilutes. Islamui suteikiant „kardo religijos“ formą.
Šiame kontekste „nuosaikaus islamo“ doktrina nėra tikrasis islamas, bet erezija. Kita vertus, reikia skirti žmonių elgesį nuo ideologijos, nes dauguma musulmonų iš tiesų yra atviri, susitvardantys, malonūs. Tačiau vadovėliuose esanti ir penktadienių pamoksluose mečetėse skelbiama ideologija yra radikali, atmetanti draugiškumą ir dialogą. Būtent tokių pažiūrų musulmonai dažnai šiandien yra tie, kurie kalba viso islamo vardu. Istorijoje buvo keletas bandymų reformuoti islamą, tačiau laimėjo uždara, kieta linija.
Tai vidinė islamo problema, kuris nepateikia atsakymo šiuolaikiniam gyvenimui ir kuriam būtina reformuotis. Islamui reikėtų savojo „Vatikano II Susirinkimo“, - sakė jėzuitas, paminėdamas naują reiškinį Egipto visuomenėje: ateistų atsiradimą. Jų gali būti daugiau kaip du milijonai. Jie tapo ateistais, nes negali pakęsti kvietimų prievartai ar egzekucijoms, kuriuose nėra nieko dieviška, ar apeigų, kuriuose svarbiausia mechaninis kartojimas. Tai naujas reiškinys Egipto visuomenėje ir visame arabų pasaulyje.
Nuotrauka: Jacques-Berset nuotr.
 |
